R a d o s ł a w a s W i ś n i e w s k i s (g. 1974) gyvena Brzege, vienas „Gyvųjų poetų draugijos“ įkūrėjų, dviejų poezijos rinkinių autorius, žurnalų „Odra“, „Studium“, interneto svetainių www.nieszuflada.pl, www.literackie.pl bendradarbis.

RADOSŁAW WIŚNIEWSKI

Laiškas iš periferijos

Virš lenkų literatūros klajoja eilinių diskusijų šmėklos. Kad kažkas negerai, turbūt jaučia kiekvienas. Visgi nėra vieningos nuomonės dėl to, kokia literatūros ar literatūrėlės negalia. ...juk tai miestas, kylantis iš slėnio
Karolis Maliszewskis. „Pažadas“


Negalime būti tikri, kad diagnozės ir receptai yra tikslūs, nes nežinia, ar skiriami tikrajam pacientui. Šią problemą taikliai aptarė Julianas Kornhauseris, rašęs apie kelias literatūrinės apytakos sferas. Rūpestį kelia ne tai, kad tos sferos yra, tačiau tai, kad tarp jų pernelyg maža perėjimų. Juk kalbame apie literatūrą, kuri suvoktina ne tik kaip tekstų rinkinys, bet ir žmonių, knygų, įvykių, objektų tarpusavio ryšių sistema.
Turime nišų sankaupas; archipelagai plyti labai arti vienas kito, bet tvarkosi pagal savas taisykles. Nes vieni dėsniai valdo poezijos archipelagą, kiti – prozos salą. Pavyzdžiui, poezijos neveikia atsakomasis ryšys, susijęs su tiražo pardavimu. Galbūt dėl to, viena vertus, šiuolaikinės poezijos kalba linksta į stiliaus hermetizaciją, bet, kita vertus, palyginti didelė meninės saviraiškos laisvė skleidžiasi vienalytėje aplinkoje, kurioje koegzistuoja labai įvairaus amžiaus ir patirties autoriai. Laisvoji Poetų Respublika – ši metafora ne taip jau ir nutolusi nuo tikrovės. Prozai pastaraisiais metais teko kur kas nuožmesni rinkos išbandymai, ir tai lėmė, kad ji uzurpavo visuomenės sąmonę, tačiau toji uzurpacija vis dėlto neatnešė ypatingos kokybės.
Visa tai verčia manyti, kad neįmanoma sukurti vieno rišlaus pasakojimo apie pastarųjų metų literatūrą ar literatūrėlę, ypač jei atsižvelgsime į faktą, kad atsirado visiškai nauja rašytinio žodžio sklaidos terpė – internetas. Terpė, kurios galimybės Lenkijoje atrodo ir toliau menkai panaudojamos – bet apie tai vėliau.


B a n g a i r t e r p ė

Kad banga galėtų plūsti, jai reikia terpės. Jei literatūros diskusijos panašios į šauksmą tyruose, taip yra ir dėl to, kad diskursui trūksta terpės. Dauguma yra įsitikinusi, jog tam, kad literatūra galėtų palyginti laisvai alsuoti, reikalingas viso krašto mastu leidžiamas laikraštis, geriausiai – savaitraštis, savotiškas literatūrinis centras. Atrodo, kad tokiam savaitraščiui galimybių veikiau nėra, ir nostalgiški atodūsiai nieko nepakeis. Intensyviausia spauda, vadinama literatūrine, – tai geriausiu atveju kas du mėnesius išeinantys žurnalai, dažniausiai – kas ketvirtį, gyvuojantys nuo dotacijos iki dotacijos, nuo redakcijos azarto iki visiško jos nuopuolio.
Paskutinė galimybė sukurti periodinį leidinį, kuris sutelktų skirtingų literatūrinių bendruomenių balsus, buvo Poznanės „Nowy Nurt“ („Naujoji srovė“), uždarytas 1996 m. Šiandien literatūrinės spaudos teoriškai yra daug, bet dauguma jos miega žiemos miegu, t. y. paprastai publikuoja vieną numerį per metus arba merdi klinikine mirtimi – leidinys tariamai egzistuoja tik tam, kad redaktoriai galėtų pailginti savo biografijų aprašus kituose leidiniuose...
1996–1997 m. lūžis atrodo reikšmingas ir todėl, kad 1997-aisiais buvo įteikta pirmoji Nikės premija („Politikos“ diplomai, vėliau tapę „nepriklausoma“ premija, pradėti teikti anksčiau, nuo 1993-iųjų). Šie du išoriškai nesusiję įvykiai („Nowy nurt“ žlugimas ir Nikės gimimas) atskleidžia, kad akivaizdžiai pasislinko svorio centras, pakito literatūros egzistencija viešojoje erdvėje. Formų tęstinumą pakeitė „eventizmas“, t. y. gyvenimas literatūra tik pasitaikius progai, priebėgomis, bendravimas su kultūra kaip Įvykiu ar Žaidimu. Literatūros susiliejimas su masinės informacijos priemonėmis šioje diskusijoje buvo išsamiai aptartas. Turbūt nieko bloga tai nereikštų, jei egzistuotų pusiausvyrą išlaikančios instancijos, kokie nors kontrolės ar savikontrolės mechanizmai. Tačiau vietoje jų leisgyvės terpės – laikraščiai, skyriai, bendrijos, draugijos – surengia... diskusijas, kurios, kaip buvo taikliai pažymėta, regis, užima pačios literatūros vietą, bet kadangi negali pakeisti situacijos, neatlieka pusiausvyros palaikytojų vaidmens.


Ž l u g u s i ų v i l č i ų i n t e r n e t a s

Daugelis balsų, tarp jų ir diskusiją pradėjęs Annos Nasiłowskos tekstas, reikalauja pripažinti literatūrą kaip dialogo, polilogo, komunikacijos formą. Drauge nė vienas diskutantas nesiėmė plačiau svarstyti interneto vaidmens. Tačiau daugelis tyrimų rodo, kad tie, kas naudojasi internetu kaip pagrindiniu informacijos šaltiniu, kartu perskaito daugiausia knygų ir „sugeria“ daugiausia spausdinto žodžio. Jei literatūra turi būti pokalbis apie pasaulį, o jos dalyvius kankina vis kurtesnės sienos, kurioms kalbama – kodėl niekas neprabyla apie bendro visos literatūros internetinio portalo, tinklo bendrijos, skirtos literatūrai, trūkumą? Kodėl niekas nė ašaros neišliejo prieš dvejus metus, žlugus vienam įdomiausių internetinių leidinių, literatūros savaitraščiui www.tin.pl?
Prieš internetą, kaip literatūros sklaidos priemonę, noriai pasitelkiamas argumentas, kad čia skelbtis gali bet kas, o vienintelė kliūtis – tai tinklo prieinamumas. Todėl nenuostabu, kad vis daugėja beverčių autorinių svetainių ir svetainėlių, skirtų literatūrai, kūrybai ir savimeilei. Vis dėlto reikia pabrėžti, kad ir internete ne kiekvienas gali skelbtis kur panorėjęs, kad yra tinklo vietų, kuriose autoriams iškeliama tam tikra kartelė, ir ne tik remiantis administracinių-redakcinių sprendimų galia bei skoniu, bet ir to serverio vartotojų opinijos jėga. Taip kadaise veikė serveris www.poezja-polska.art.pl, taip būta ir su www.tin.pl, taip tikriausiai tebėra svetainėje www.nieszuflada.pl, grupėje pl.hum.poezja. Su šiomis ir panašiomis svetainėmis bei iniciatyvomis užaugo karta, poetinė e-kohort@, kurios natūrali pirmosios bendruomeninės patirties terpė buvo tankus internetinių dienoraščių, autorinių svetainių, diskusijų forumų, atvirų, pusiau atvirų ir uždarų serverių voratinklis.
Net jei užsispirtume, kad „linternetas“ tiekia menką ir silpną literatūrą, sunku būtų užginčyti tokį internetinės sklaidos privalumą kaip komunikatyvumas ir interaktyvumas. Šiuo požiūriu internetas ir toliau lieka visokeriopų vilčių dar teikianti priemonė. Galbūt veikti internete nėra taip patogu, kaip sėdėti visagalėje redakcinėje komisijoje ar saloniniame kūrybos vakare, kur bendravimas lengvai nuspėjamas. Internete nėra saugios hierarchijos, išblėsta bendravimo konvencijos, adresantas dažnai tampa adresatu, tarpininkas – adresantu, o adresatas – inkvizitoriumi; taip subliūkšta priklausomybių piramidė. Tie, kas skundžiasi vienakrypčiais ryšiais, kam trūksta intensyvaus atsako, neabejotinai tai atras interneto svetainėse.
Dar viena maža pastaba – vienas pirmųjų tokių serverių, www.poezija-polska.art.pl, rodo 870 822 apsilankymus, kitas serveris, tapęs sėkmingos idėjos sinonimu, – www.nieszuflada.pl – sulaukdavo iki 1600 ir daugiau apsilankymų kasdien, tai sudaro apytikriai milijoną per mėnesį. Ir nors dažniausiai čia lankosi tie patys asmenys (dėl to vartotojų skaičių reiktų sumažinti iki kelių, daugiausia keliolikos tūkstančių), jų yra vis tiek gerokai daugiau, nei perkančių didžiausius literatūrinius ar visuomeninius-kultūrinius spaudos leidinius Lenkijoje.
Perspektyviausias kelias atkurti terpę, kurioje sukiltų bangos, būtų sudaryti vientisą tinklo-spaudos struktūrą. Kol kas nieko panašaus padaryti nepavyko. Netgi Literatūriniam Arturo Bursztos biurui yra labai toli iki tokio projekto realizacijos, nes jis nespausdina reguliaraus periodinio literatūros leidinio, o apie interaktyvumą jo svetainėse sunku ir kalbėti. Vis dėlto neįmanoma užginčyti didelio Arturo Bursztos firmos ar, pavyzdžiui, korporacijos Ha!Art pasisekimo, kurį daugiau ar mažiau pavyksta suderinti su kokybe. Viena jų sėkmės paslapčių – ieškojimas, kaip sujungti elektroninius ir „popierinius“ literatūrinės sklaidos kelius.


K r i t i k a – p o v a n d e n i n ė i s t o r i j a

Pamokanti buvo serverio www.literatorium.pl, kuris turėjo perspektyvų sukurti lenkų kritikos „piliečių platformą“, iškilimo ir nuopuolio istorija. Keletą mėnesių serveris gyvavo ypač intensyviai, o kai kurių diskusijų impulsyvumas beveik prilygo gyvam pokalbiui. Vienu momentu, kaip tik diskutuojant apie lenkų poezijos, sukurtos po 1989 m., skaitymo metodus, komunikacija nutrūko – kaip internete būna – regis, atsitiktinėje ir netinkamoje vietoje.
Esminis posūkis įvyko susidūrus dviem kritikų sparnams – „praktikams“ su „akademikais“ ar, jei norite, „analitikams“ su „empirikais“. Bendra erdvė suiro ne tiek dėl to, kad pritrūko tarpusavio supratimo tarp abiejų grupių, kiek dėl to, jog nebuvo atpažinti viena kitos metakomunikaciniai stiliai. Eksperimento (nes tai buvo savotiškas kritinis–literatūrinis–psichologinis eksperimentas) dalyviai, užuot pasinaudoję susidūrimu savo kritinėms nuostatoms išryškinti, perėjo į konfrontacijos kalbą. Dialogas virto pasigalynėjimu, ir kai paaiškėjo, kad kalbama apie skirtingas literatūras, skirtingas poezijas, – niekas nebesugebėjo to ramiai priimti. Atrodė, tarsi parašiutininkai mokytų narus plaukioti, o narai mokytų parašiutininkus, kaip tiksliai nusileisti ant žemės. „Tygodnik Powszechny“ puslapiuose vykstanti diskusija atskleidžia, kad visas „iš slėnio iškylantis miestas“ lieka nepastebėtas, tarsi kartotųsi serverio „literatorium“ istorija, tik šįkart ant popieriaus. Gali būti, kad tų miestų yra kur kas daugiau.


M i e s t a s , i š k y l a n t i s i š s l ė n i o

Kaip žiūrima, taip matoma. Rašau iš vietos, esančios kelioliktoje literatūrinės apytakos sferoje, iš periferijos, mažo miestelio, kuriame, jei ne internetas ir bedarbystė, verčianti važinėti į tolimesnį darbą, – neturėčiau ryšio su literatūrine spauda. Literatūrinės spaudos visoje šalyje galima gauti keliasdešimtyje pardavimo vietų, ir tai efektyviai susiaurina visas diskusijas bei nuslopina rezonansą iki kelių nuspėjamų pavardžių. Tačiau matau, kaip intelektinio gyvenimo pradmenis naikina savivaldybių tarnautojų sprendimai, matau merus ir patarėjus, lengva ranka pažeriančius penkiasdešimt tūkstančių zlotų koncertuojančioms pop-žvaigždutėms, kurios, kaip Bulgakovo eršketas, yra ne pirmo šviežumo. Tie patys valdininkai nenori gelbėti bibliotekos, sumažinti nuomos mokesčio vieninteliam miestelio knygynui („Aš ten knygų neperku ir kažkaip išgyvenu“, – kadaise pasakė vieno miesto kultūros komisijos pirmininkas). Išskaičiavimas paprastas – pramogų metu galima pasirodyti vadinamiesiems rinkėjams, atsistoti šalia scenos kaliausės, kuri nusišypsos, – ir nauja kadencija kišenėje.
Literatūra yra tolima tokioms pramogoms, ir dar blogiau – potencialų rinkėją moko mąstyti, verčia būti kritišku, pilietį padaro sudėtingesniu valdžios partneriu. Po trumpo laiko tarpsnio, užspringus laisve nuo vienaip ar kitaip suvokiamo Centro diktato, nevalstybinės organizacijos, užsiimančios literatūra, atrofuojasi, o juk prieš kelerius metus jos buvo provincijos druska, veikė dažniausiai sutartinai su miesto bibliotekomis ir vietiniais kultūros centrais. Kada matau, kad bendrija, kurią su draugais ir draugėmis kūrėme 1990-aisiais, yra paskutinė tokio pobūdžio iniciatyva šimto kilometrų spinduliu išsilaikiusi nuo anų laikų, – mane apima keista nuojauta, kad iš esmės literatūros (ar literatūrėlės) lygis gali būti susiejamas su pilietinės visuomenės lygiu.
Neatsitiktinai literatūra šiandien egzistuoja dažniausiai priklausoma nuo turtingųjų kaprizo (plg. „Nowy Nurt“, leidyklos „Zielona Sowa“, Nikės, „Politikos“ diplomų istoriją), veikdama inertiškai (išlikusios senųjų organizacijų ar profesinių rašytojų sąjungų formos) arba stumiama valstybės (plg. Kultūros ministerijos ar Knygos instituto veiklą); ir tai neišeina jai į sveikatą. Literatūrai būtinas glaudus atsakomasis ryšys, terpė, kurioje galėtų sklisti, podirvis, kuriame galėtų įaugti, taip pat – metakomunikacija tarp skirtingų jos apytakos sferų. Be viso to sunku tikėtis, kad išeisime už mūsų šiltą literatūrinį getą juosiančių užtvarų. O gete skųstis galima iki soties. Be rezultatų.